Visuomenė

Adelės ir Lietuvos istorija: patriotizmo šaknys, kurių neišrovė sovietizacija, tremtis ir skaudžios netektys 2026 m. vasario 18 d. Monika BALTRUŠAITYTĖ

„Į Sibirą mus išvežė per Žolines, 1945-aisiais. Brolis Antanas tądien pabėgo: kai rusas kažkur užsižiūrėjo, jis užvožė jam kibirą ant galvos ir spruko, prisijungė prie partizanų“, – pasakoja Adelė Ona Piskunova. Daug metų tremtyje praleidusi Adelė visą laiką tikėjo, kad Lietuva vėl bus laisva. Moteris tapo kruvino ir žiauraus režimo liudytoja, neteko dviejų rezistencijoje kovojusių brolių, o sugrįžusi į Lietuvą ir toliau atkakliai priešinosi sovietams. 1991-ųjų sausio 13-ąją ji stovėjo prie Seimo ir buvo sužeista, o šiandien, sulaukusi 94 metų, graudinasi prisimindama viską, ką teko patirti.

„Visą gyvenimą ji buvo kukli, nemėgo kalbėti apie save, bet jos istorija – tai dalis mūsų šalies istorijos. Visai mūsų šeimai nereikia priminti, kokia kaina buvo mokama už laisvę“, – taip apie savo mamą, kurią 2025 m. prezidentas Gitanas Nausėda apdovanojo už nuopelnus Lietuvai, pasakoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, „BOD Group“ įkūrėjas ir vadovas, visuomenininkas Vidmantas Janulevičius.

Vidmantas kilo iš šeimos, kurioje patriotizmo šaknys buvo labai tvirtos – represinis režimas, skaudžios netektys, tremtis ir ne rožėmis klotas gyvenimas sugrįžus į sovietų režimo nualintą gimtinę nesugebėjo išrauti nei meilės savo šaliai, nei tvirto tikėjimo, kad Lietuva vėl atsistos ant kojų.

Kunigas per pamokslą įspėjo apie didelį kardą

„Prieš karą gyvenimas buvo gražus ir ramus. Pamenu mūsų raudonų plytų namą, pamenu jaunimo vakarėlius ir šokius. Tuo metu taip norėjosi greičiau suaugti, kad galėtum visur dalyvauti be tėvų leidimo ir kontrolės“, – pasakoja Adelė.

Adelė Ona Janulevičiūtė augo Lazdijų rajone, Grikapalio kaime. Ji kilusi iš penkių vaikų šeimos, jos tėvai – Mykolas ir Juzė – buvo ūkininkai. Adelės tėtis Mykolas įsigijo ponui priklausantį ūkį, anuomet tai buvo pirmasis grikių ūkis. Iš to ir kilo miestelio pavadinimas – Grikapalis. XIX a. pabaigoje Grikapalis buvo palivarkas, dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas, įsikūręs Seinų apskrityje, Šventežerio valsčiuje ir parapijoje.

Artėjant Antrajam pasauliniam karui, miestelį ir jo gyventojus ėmė slėgti būsimo karo nuotaikos. „Kartą bažnyčioje kunigas per pamokslą pasakė, kad virš mūsų užsimojęs labai didelis kardas. Tai buvo jo įspėjimas, tačiau žmonės, nors ir prislėgti, buvo pasiryžę kovoti. Niekas neplanavo bėgti, o po karo susibūrė partizanų bendruomenė – jaunimui buvo dalijami lapeliai, kviečiantys jungtis į rezistencijos kovotojų gretas“, – prisimena Adelė.

Du broliai – Narsuolis ir Lašas

Janulevičių šeimą į Sibirą ištrėmė 1945-aisiais, per Žolines. Tądien vyriausioji šeimos atžala, sūnus Antanas, sugebėjo pasprukti – 21 metų jaunuolis prisijungė prie partizanų būrio ir įgijo Narsuolio pravardę. „Antaną kvietė rusų kariuomenė, bet jis nėjo, slapstėsi, – pasakoja Adelė. – Kitas mano brolis – Jonas – buvo ištremtas į Sibirą kartu su visa šeima, bet 1947-aisiais atsidūrė ligoninėje ir pabėgo į Lietuvą. Prisiglaudė pas tetą, bet ją pačią ištrėmė 1948-aisiais. Tada jis taip pat prisijungė prie partizanų, tapo kulkosvaidininku. Jono pravardė buvo Lašas.“

Broliai glaudėsi miške, slapstėsi bunkeriuose, o maisto ieškoti eidavo pas ūkininkus. Ne kiekvienas kaimo ūkininkas turėjo ką pasiūlyti: okupantai išvalė aruodus, javus – viską lyg šluota iššlavė. „Nieko nepaliko net šeimoms su mažais vaikais, bet vis tiek būta lietuvių, kurie labai padėjo partizanams, maitindavo net ne po vieną, o visą būrį“, – prisimena Adelė.